Pasninkas

Visi įkvėptieji rašytojai tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente žodį pasninkauti supranta vienintele prasme - nevalgyti, susilaikyti nuo maisto. Šventajame Rašte dažniau minimas pasninko laikas yra viena diena, nuo ryto iki vakaro.

Kai negalime pilnai pasninkauti dėl ligos ar kūno silpnumo, tada mažiau valgoma, suvalgomas mažesnis maisto kiekis nei įprasta. Žemiausia pasninko rūšis, jei ją galima taip pavadinti, yra susilaikymas nuo gardaus maisto.

Kodėl pasninkauti?

Žmonės, kurie nori nuolankiai ir artimai vaikščioti su Dievu, dažnai atras progų pasninkui.

Daugelis tų, kurie dabar yra dievobaimingi, suvokia, kaip dažnai nusidėdavo prieš Jį. Jie žino, kiek daug nusidėjo persivalgydami, kaip ilgai pažeidinėjo šventąjį Dievo įstatymą dėl saikingumo, o gal net ir dėl blaivybės, kaip tenkino savo juslinius geidulius, galbūt net pakenkdami savo kūno sveikatai, žinoma, pakenkdami ir savo sielai. Todėl, norėdami pašalinti padarinius, jie šalina priežastį. Jie laikosi atokiau nuo bet kokio persisotinimo. Jie dažnai pasninkauja; siekia viskame saiko.

Kiekvienas išmintingas žmogus stengsis pasninkauti ir išlaikyti savo sielą nuolankią, vis labiau atpratinti ją nuo malonumų troškimo, kurie siekia prikaustyti ją prie žemės ir suteršti bei pažeminti.

Pasninkas padeda melstis, ypač kai skiriame daugiau laiko asmeninei maldai. Jis padeda sutvirtinti ir sustiprinti ne vieną dorybę, ne vien skaistumą, bet ir dvasios rimtumą, nuoširdumą, sąžinės jautrumą ir švelnumą, buvimą mirusiu pasauliui ir meilę Dievui.

Apaštalai, norėdami gauti Dievo palaiminimą kokiam nors svarbiam tikslui, pasninką visada derino su malda. Skaitome: “Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“ Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.“ (Apaštalų darbų 13,1-3)

Mes turime ir pavyzdį To, kurio vardu esame vadinami. Jėzaus pavyzdys, kaip pasninkauti ir melstis, yra ypatingas. Tai paskata pasninkauti; net pažadas, kurį mūsų Viešpats maloningai pridėjo: „Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”.

Kaip pasninkauti?

Kaip pasninkauti, kad tai būtų priimtina tarnystė Viešpačiui? Pirma, tegul tai daroma Viešpačiui, mūsų žvilgsnis turi būti nukreiptas tik į Jį. Tegul mūsų ketinimas būna toks ir tik toks: šlovinti mūsų Tėvą, kuris yra danguje; išreikšti savo nusiminimą ir gėdą dėl daugybės Jo šventojo įstatymo pažeidimų; laukti apvalančios malonės, kreipiančios mūsų jausmus į aukščiau esančius dalykus; sustiprinti savo maldų rimtumą ir uolumą; atitolinti Dievo rūstybę ir gauti visus didžius ir brangius pažadus, kuriuos Jis mums davė Jėzuje Kristuje.

Nesiekime žmonių pagyrimo. Nuo to mūsų palaimintasis Viešpats mus ypatingai saugo šiais žodžiais: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant“ (Mt 6, 16).

Kartais kūnas gali būti per daug varginamas, todėl tampa netinkamas mūsų pašaukimo darbams. Turime saugoti sveikatą kaip gerą Dievo dovaną. Todėl, kai pasninkaujame, turime stengtis, kad pasninkas būtų proporcingas mūsų jėgoms.

Tegul tai būna pamaldus atgailos laikas. Tegul mūsų liūdesys sukelia mumyse atgailą, širdies pasikeitimą, atnaujinimą pagal Dievo paveikslą teisume ir tikrame šventume, ir gyvenimo pasikeitimą, kol būsime šventi, kaip ir Jis yra šventas.

Prie pasninko visada pridėkime karštą maldą, išpažindami Dievui savo nuodėmes su visais jų padariniais, nusižemindami po Jo galinga ranka, išsakydami Jam visus savo poreikius, visą savo kaltę ir silpnumą.

Kad laikytumėmės Viešpačiui priimtino pasninko, belieka jį papildyti išmaldomis, gailestingumo darbais pagal mūsų jėgas tiek žmonių kūnams, tiek sieloms.

Pagal Džoną Veslį. Mūsų Viešpaties kalno pamokslas: septintasis diskursas (27 pamokslas), 1748 m.